Vilnius - vinilinės muzikos ritmu

2013-01-17




Nuaidėjus muzikiniams apdovanojimams, prisiminiau, kad ruošiausi parašyti apie muziką. Ne apie lietuvišką muziką, bet apie muziką apskritai, apie muziką ir Vilnių, nes dabar muzika skamba visur ir pasiekia mus iš kompiuterių, telefonų, prekybos centrų, viešojo transporto. Štai 53 autobuso vairuotoja, pakartosiu, kad tikrai girdėtumėte – VAIRUOTOJA, rytais garsiai klausosi roko ir vairuoja pagal muziką. O tai tikrai puikiai žadina ryte.

Dabartiniais mp3 laikais nėra problemų surasti patinkančia dainą ir jos tuoj pat klausytis. Bet buvo laikai, kai taip paprasta nebuvo. Taip, kalbu apie tuos tamsius laikus ir apie savotišką Vilniaus legendą, su kuria užaugo ne viena vilniečių ir ne tik vilniečių karta - kalbu apie Antakalnio plokštelių turgelį, į kurį, kaip į bažnyčią, kiekvieną sekmadienį jau daugelį metų renkasi melomanai. Po penkių metų pertraukos keliauju į Antakalnio gale, šalia troleibusų žiedo ir degalinės, esančią aikštelę. Pardavėjų ir pirkėjų netrūksta – kas ant žemės susidėjęs dėžes, kas tiesiai iš bagažinės prekiauja. Kainos nuo 5 Litų, pasirinkimas įvairiausias, daug senų plokštelių. Turgelyje nuo senų laikų gyva mainų tradicija. Užkalbinau pardavėją Artūrą. Jis turgelyje lankosi nuo 1984 metų, atvažiuoja čia iš Kauno, sako – „Verslo čia nepadarysi, bet ir važiuoju ne dėl to, svarbiausia juk bendravimas. Vežuosi plokšeles iš Švedijos, Danijos, kur kartais vykstu padirbėti“. Klausiu, ar internetas ir mp3 neišstūmė vinilo? „Ne, kažkuriuo metu turgelyje buvo daugiau kompaktinių plokštelių, bet dabar jau jų beveik nebeliko, nelabai kam jų bereikia“. Klausiu, kada turgelis atsirado. Artūras nežino, sako, kad ankščiau negu jis pats pradėjo čia lankytis, gal kokiais 1979-aisiais metais. Iš karto užkalbiname jo pastovų pirkėją, jis sako, kad gerokai ankščiau, apie 1969-uosius metus, bet dabar tiksliai nepamena. Užtat abu puikiai prisimena, kaip milicija gaudydavo melomanus, nes jie tuo metu buvo prilyginami „spekuliantams”, ir tikrindavo, ar neturi muzikos iš draudžiamos klausytis sąrašo, todėl turgelis seniau įsikurdavo miškelyje. Dabar jau niekas nieko klausytis nebedraudžia. Šiais laikais, atrodytų, griozdiškų vinilinių plokštelių populiarumas niekur nedingo, nes vinilas – tai šiluma, vieną kartą pasiklausęs nori dar, todėl ir renkasi į turgelį žmonės ne tik iš Vilniaus, bet ir iš Kauno. „Yra tokių, kurie atvažiuoja net iš Mažeikių“, - pasakoja Artūras.

Vinilas niekur nedingo, kaip ir vinilinės Vilniaus legendos, įsikūrusios Stiklių gatvėje 12. Jau kitą dieną leidžiuosi siaurais laiptais į plokštelių parduotuvę pavadinimu „Thelonious“. Ten jaukiame, skliautuotame rūsyje jau daugelį metų skamba džiazas. Užkalbinu pardavėją Vitalijų.

Kiek metų jūs jau čia?

Praėjusių metų Rugsėjo 30 dieną buvo šešioliktas gimtadienis. O prasidėjo viskas paprastai – tarybiniais laikais visi buvo inžinieriai, ne išimtis ir aš, bet likau be darbo ir reikėjo galvoti, kuo užsiimti. Kadangi muzika buvo mano hobis, nusprendžiau hobį paversti darbu, vėliau jau supratau, kad iš to galima ir pragyventi. Pirmiausia pradėjome nuo kompaktinių plokštelių, o kadangi didžioji dalis įrašų buvo „iš antrų rankų”, pagalvojome, kad jiems klausyti labiausiai tinka garso technika, kuri irgi yra jau naudota, ir pradėjome ja prekiauti. Taip padedame mūsų klientams ir sutaupyti – parduodame naudotą, bet originalią techniką. Po trijų metų pradėjome prekiauti ir vinilu, nors daug kas iš mūsų tuo metu juokėsi, rodydami į kompaktines plokšteles, bet tai buvo asmeninis interesas, nes aš plokšteles renku visą savo gyvenimą.

Kaip sekasi dabar, atsiradus skaitmeniniams formatams?

Mes iš karto žinojome, kad mp3 ir panašūs formatai skirti nebent įrašinėti paskaitas, o ne gerai muzikai klausytis, čia kaip ir su namų kino sistemomis – kas skirta kinui, nelabai tinka muzikai. Ir džiaugiuosi, kad dabar tai jau daug kas supranta. Ir, tiesą sakant, naudotą techniką dabar perka labiau, nes už tris keturis kartus mažesnę kainą galima gauti daug geresnę garso kokybę.

Jūs prekiaujate džiazo muzikos įrašais?

Mūsų specializacija – džiazas ir klasikinis rokas. Pradžioje bandėme prekiauti ir popsu, bet mums tai pasirodė per sudėtinga. Tuo būdu suradome savo klientą, kuris domisi rimtesne muzika nei pop. Net šūkį sugalvojome: „Muzika suaugusiems!“. Paskui gailėjomės, kad jo neužpatentavome, nes tokį pati vėliau naudojo ir radijo stotis „M-1 plius”. Kodėl džiazas ir rokas? Aš roko gerbėjas, o parduotuvės savininkas Valerijus domisi džiazo muzika, turi net savo džiazo įrašų leidybos kompaniją, kuri vadinasi „No business records“ – nes pelno iš to neturime, tai daugiau savo malonumui leidžiame vinilines ir kompaktines  plokšteles, organizuojame koncertus Lietuvoje. Net esame gavę geriausios įrašų kompanijos apdovanojimą (BEST RECORD LABEL of 2009 (All About Jazz) / BEST RECORD LABEL of 2011 (New York City Jazz Record)).

Užsuku į „Vinilo studiją” Pylimo gatvėje 41 – mažutėlė parduotuvė, beveik iki lubų užkrauta vinilinėmis plokštelėmis. Pasiūla pati įvairiausia – nuo naujų ir kolekcinių leidimų iki visiškų senienų – rokas, pop muzika, lietuviškos plokštelės. Man belaukiant pardavėjo, parduotuvėje įvyksta mainai, klientas parduoda kelias plokšteles ir nusiperka porą jam reikalingų.

Pardavėjas Artūras pasakoja panašią istoriją, kaip ir visi vinilo kolekcionieriai: “Rinkau plokšteles nuo mažens, pamažu prisikaupė vienodų, pradėjau jomis keistis, pardavinėti internetu, šovė mintis, kad gal reikėtų atidaryti parduotuvėlę. Benešiojant tą mintį sutikau dar du kolegas, tad visi kartu, prieš du metus atidarėme parduotuvę ir perkėlėme savo kolekcijas iš namų į ją. Visi persirgome ta liga, kai renki ir viską kaupi, paskui supranti, kad geriau turėti mažiau, bet kokybiškų retesnių idomesnių plokštelių. Prekiaujame daugiausia rock ir pop muzika. Lietuviškos roko ir pop klasikos plokštelės susigrąžina populiarumą, nes užsienietiškas vis išleidžia iš naujo, o lietuviškų jau niekas neišleis iš naujo. Tokios kaip „Foje – Aš čia esu(Pica disc)“ jau yra retenybė.

Kas jūsų pirkėjas?

Mūsų pirkėjas labai įvairus, jei pagal amžių, tai nuo 14 iki 75 metų. Jei spręsti iš pas mus užsukančių klientų, vinilo populiarumas auga. Garbaus amžiaus pirkėjai ateina ieškoti savo jaunystės muzikos, jaunimas vinilą atranda išnaujo. Tai pamažu tampa lyg ir prestižo reikalas, kaip popierinės knygos skaitymas.

Artūro klausiu, kada atsirado Antakalnio turgelis. Jis pasiima telefoną ir skambina bičiuliui, kuris turėtų žinoti tiksliau. Greitai gaunu atsakymą, kad apie 1974-uosius metus, bet tai irgi nėra tikslu.
Dabar jau tikriausiai nedaug kas prisimena ir Tilto gatvėje buvusią plokštelių parduotuvę, ar vėliau Gedimino prospekte atsidariusią “Yamaha” parduotuvę, kurioje buvo populiarių ir per MTV rodomų atlikėjų plokštelių.

Taigi, jei žinote, kuriais metais atsirado Antakalnio plokštelių turgus, brūkštelkit laišką, nes tai, ko gero, seniausias specializuotas muzikos turgus Vilniuje.